Esu Viktorija, Emovents komandos narė, pro kurios akis neprasprūsta niekas (arba beveik niekas). Vakar renginyje susidūriau su tipine situacija. Ji tokia įprasta, kad tik gerai išsimiegojus po renginio, kilo mintis apie tai parašyti ir pasidalinti įžvalga.

O ta tipinė situacija atrodo taip. Prie gigantiško pripučiamo kubo stovi būrys žmonių. Drąsiausieji eina bandyti, visi kiti – šypsosi ir stebi. Jeigu ant kubo pirmieji pradeda lipti vyrai, tikimybė, kad užlips ir moteris – labai maža. Reta kuri nori veltis į „vyriškus žaidimus“.

Tačiau nesakau, kad tokių moterų nėra. Visuomet, kad ir kokia spalvinga kompanija bebūtų, atsiranda ir viena kita drąsuolė, kuri ryžtasi išbandyti netikėtą pramogą.

Tačiau kai kalba pasisuka apie rezultato siekimą – moterys solidariai į pirmąjį frontą, ginti komandos garbės, siunčia vyrus.

Stebėti, kaip kiti varto kubą, yra labai smagu, bet mažiausiai dešimt kartų smagiau yra pačiam tai daryti. Prisipažinsiu, kad ir aš, pamačiusi kubą pirmąjį kartą buvau labai skeptiška. „Nu ir nesąmonė“,  – rimtai, tokia buvo mano pirma mintis. O antroji: „Nenoriu!” (Nu, nes juk nesąmonė).

Bet kai tik užlipau – beveik kaip mažą vaiką teko nukelti. Tas smagumas tikrai įtraukia, bet žodžiais jį labai sunku nupasakoti. Reikia tai patirti. Todėl renginiuose zyziu žmonėms tol, kol įkalbu pabandyti. Ypač agituoju tuos, kur matau, kad akys blizga, bet nesiryžta.

„Ai, nenoriu!”, – ­­sako. Nereikia būti sertifikuotu psichologu, kad suprastum, jog po tuo „nenoriu“ dažniausiai slepiasi štai kas:

  1. O jeigu nepavyks? Bijau apsijuokti.
  2. Man baisu!
  3. Neturiu jėgų – čia ne man.
  4. Negražiai atrodysiu.
  5. Tingiu nusiauti batus.
  6. Mano kojinės nešvarios/suplyšusios/blogai kvepia kojos.
  7. Nesuprantu kas čia per daiktas, todėl nenoriu net bandyti.
  8. Nežinau kodėl nenoriu, tiesiog nenoriu.
  9. Tai kaip aš čia dabar, kaip mažas vaikas…
  10. Nesąmonė!

 

Galvoju, kad būtų visai smagu kolekcionuoti originaliausius išsisukinėjimus, nes kartais net negali patikėti, kokie šedevrai gimsta žmonių galvose.

Taigi, grįžtant prie tipinės situacijos, kai vyrai baigė varžytis, pamačiau, kad yra pakankamai moterų ir pradėjau kviesti jas išbandyti kubo vertimą.

Viena iš karto strykletėjo į priekį, kitas teko įkalbinėti. Patirties tokiose situacijose jau turiu. Pakankamai įkyri būnu tada, kai matau, kad žmogui smalsu, tačiau laiko kažkokie keisti nematomi stabdžiai. Tada imu pamažu atsukinėti tinkamus varžtelius ir pasiekiame kompromisą: „Na gerai – vieną kartelį!”

Aha, gerai, tik vieną (dažniausiai tas vienas pavirsta į mažiausiai dešimt). Taigu, po kokių 5 minučių pasistumdymo „Eiktuneeiktu“, penkios moterys sulipa ant kubo ir tada įvyksta tai, ką aš vadinu kubo magija.

Juokas, riksmai ir smagios replikos atkreipia ir kitų dėmesį. Žmonės atsipalaiduoja ir ima siausti kaip maži vaikai – be kaukių, vidinio susivaržymo, stabdžių ir vidinių kritikų. Į žaidimą įsitraukia ir aplinkiniai – bando padėti arba atvirkščiai, prilaiko kubą, kad būtų sunkiau versti.

Stebėdama siaučiančius žmones labai savimi didžiuojuosi, kad „priverčiau“ juos suvaikėti. Nežinau dar nei vieno, kuriam nebūtų patikęs kubas. Bet kalbu tik apie tuos, kurie bandė jį versti. Patarimas sau ir kitiems – nori jaunų potyrių – išdrįsk pabandyti. Blogiausias dalykas, kuris gali nutikti – nepatiks.

O jeigu patiks?