info@emovents.lt+370 636 14376

Mano aistra – žaidimai suaugusiems

Atgal 2019-01-04

Suaugę irgi mėgsta žaisti! Aš esu Viktorija, „Emovents“ komandos narė, ir čia yra mano mėgstamiausias šūkis. Jį išgirdę žmonės šypteli lūpų kampučiu ir susidomėję kilsteli antakį. „Sakai mėgsta žaisti? Ir kokius gi žaidimus?“, – dažnas mėgsta pasitikslinti, o kad nereiktų spėlioti, papasakosiu pati.

Negi aš kvaila?

Viskas prasidėjo nuo mano neapykantos tradiciniams „Protų mūšiams“. Esu kelis kartus juose dalyvavusi ir rezultatas visada būdavo toks pat – pjaudavau grybą. Jei ne mano komandos nariai, greičiausiai būčiau pelniusi vos tašką ir tą – už gražias akis.

Mane nervina klausimai, kur reikia būti protingai: perskaičius daug knygų, per geografijos pamokas nerašius eilėraščių į paraštes, pavarčius vieną kitą tomelį pasaulio ir Lietuvos istorijos ir dar kokį vieną kitą fizikos dėsnį žinoti. O aš žinau tik vieną – Merfio dėsnį, kuris sako, kad jei kažko nežinai, tai būtinai paklaus per „Protų mūšį“.

Ir tada sėdžiu, lemenu kažkokius nesąmoningus atsakymus arba dar geriau – suraukus kaktą imituoju, kad įdėmiai galvoju, nes gi „ant liežuvio galo“. O iš tiesų tuo metu vienintelė mintis: „Negi aš tokia kvaila?“

O tai užknisa, nes aš žinau ir moku tūkstančius dalykų, kurių niekada neprireikia. Tačiau jie vis tiek ne mažiau įdomūs! Būtent po vieno iš nevykusių „Protų mūšių“ aš ir pareiškiau: sukursiu savo žaidimą!

Kodėl „Dvylika“?

Taip gimė mano pirmasis autorinis žaidimas „Dvylika“. Jis iki šiol yra topas ir žaidėjai jam negaili komplimentų, kad užduotys yra nematytos, įdomios ir įtraukiančios. Tikriausiai akivaizdu, kad žaidimą „Dvylika“ sudaro būtent tiek užduočių ir visos jos yra labai skirtingos.

Kurdama jį stengiausi, kad nei viena užduotis nesikartotų ir reikalautų vis kitų gebėjimų ar įgūdžių. Ši mano strategija visiškai pasiteisino, nes komandose retai kada „žydi“ vienas žmogus. Čia gali pasireikšti ir humanitarai, ir matematikai, muzikos, kino fanai, turintys gerus skonio ar uoslės receptorius, greitą reakciją ar mąstantys lėtai, tačiau gebantys analizuoti bei interpretuoti.

Vienos užduotys labiau patinka vieniems, kitos – kitiems. Ir tuomet įsitraukia visi. Na gerai, beveik visi.

Kiek esu vedusi savo žaidimus, pastebėjau, kad nesvarbu kiek žmonių, kokios įmonės, žmonių tipažai, amžius ar pomėgiai – visada kolektyve atsiranda vienas žmogus, kuris, kaip aš vadinu „daržoviauja“. Jis ar ji dažniausiai dairosi, žiovauja, svajoja, žiūri į vieną tašką ar klausinėja „kada čia baigsis?“.

Iš pradžių mane tokie žmonės labai erzindavo, bet tada supratau, kad gamta ir statistika mėgsta pusiausvyrą – visada turi būti bent vienas, kuris kilus gaisrui apie tai praneštų, kol kiti užsimiršę žaidžia.

„Ugnies medžioklė“ – žaidimai su degtukais

Ne veltui užsiminiau apie gaisrą, nes pristatydama naujausią savo žaidimą iš tiesų baiminausi, kad ko nors nepadegčiau. Beje, mano raudona suknelė per plauką vos nevirto fakelu, tačiau vienas iš dalyvių pastebėjo, kad stoviu per arti žvakės, taigi, gaisro pavyko išvengti.

Šis mano žaidimas šiek tiek panašus į „Dvylika“ savo struktūra, tačiau visas užduotis jungia viena tematika – ugnis, aistra ir azartas. Nepagailėjau į užduotis „įpilti žibalo“, kad komandos galėtų ne tik vieningai ieškoti sprendimų, bet ir pasiginčytų, padiskutuotų.

Esu mačiusi, kai vos prasidėjus vienai iš sudėtingesnių užduočių, vienos komandos narė pakėlė ranką ir uždavė klausimą, kuris iš tiesų ir buvo kelias į sprendimą. Sunerimau, kad tai bus greičiausiai atlikta užduotis. Ir ką jūs manote? Jos niekas nepaklausė! Komandos nariai atmetė jos idėją ir nuėjo klaidingu keliu, tuo tarpu su iššūkiu geriausiai susidorojo komanda, kuri mokėjo klausytis ir išgirdo užuominą.

Taigi, man patinka, kad žaidimai puikiausiai vykdo mano misiją – leisti žmonėms veikti kaip komandai, o ne patikėti pergalę į vos kelių žmonių rankas.

Ką pirkti – karvę ar dramblį?

„Pirk karvę!“ buvo antrasis mano sukurtas žaidimas. Pastebėjau, kad žaisdami „Dvylika“, po jo žmonės būna net iškaitę, nes žaidimas iš tiesų reikalauja įsitraukimo ir susikaupimo. Todėl gimė mintis, kad reikia sukurti tokį žaidimą, kur žmonės galėtų atsipalaiduoti, pasijuokti ir žaisti taip, kaip darė vaikystėje.

„Pirk dramblį!“ buvo mano ir brolio mėgstamas žaidimas, kai nesvarbu ką vienas kitam sakydavome, dialogą užbaigdavome būtent šiuo beprasmiu raginimu. Mintyse jau dėliojau žaidimo „Pirk dramblį!“ užduotis, kai važiuodama automobiliu užmiestyje pamačiau karvę ir pagalvojau, kad labai jų bijau. Rimtai! Aš siaubingai bijau karvių ir ta mintis man pasirodė visai juokinga.

O aš to ir norėjau – kad žaidimas būtų juokingas. Tai galiu tikrai pasakyti – savo tikslą pasiekiau. Kiek esame žaidę „Pirk karvę!“, juokiasi ne tik dalyviai bet ir aš pati. Per vieną žaidimą apskritai „nuverkiau“ savo makiažą. Dar nebuvau mačiusi, kad suaugę žmonės gali taip įsijausti ir atskleisti visus savo humoro jausmo lobynus.

Kuriant šį žaidimą man sutiko padėti ir reperis Iron Vytas, atlikęs stambiojo ūkininko Vito vaidmenį. Beje, užsiminiau, kad bijau karvių, tačiau ir jos turi silpnąją vietą. Kai filmavome video užduotis, aš bijojau jos, o karvė bijojo Vyto. Visada, kai užpuola bloga nuotaika, pasižiūriu filmuką, kur karvė nuo jo bėga.

Beje, turime ir žaidimą „Pirk dramblį!“. Viena įmonė norėjo žaidimo temą susieti su vienu iš turimų produktų. Taigi, karvę pavertėme drambliu. Nebuvo lengva, bet žaisti buvo labai smagu!

Sirijus” ir „Avilys” – kaip vos nepražilau

Šie žaidimai gimė „iš reikalo“. Ir kaip tokiais atvejais dažnai nutinka, tik „pagimdęs“ supranti, kad buvo verta iškęsti pasirengimo sunkumus.

Į mus kreipėsi įmonės su gausiais kolektyvais, kuriems reikėjo sprendimo, kaip įtraukti į bendrą veiklą nuo 200 iki 500 žmonių. Tokios auditorijos yra tikras iššūkis, todėl, kad į vieną vietą susiburia labai skirtingi žmonės, kurie dažniau nori šventę švęsti, nei užsiimti kokiais nors dar žaidimais.

Taip „Sirijus“ tapo rimčiausiais metų apdovanojimais su tiesioginiu balsavimu ir programa, į kurią  buvo įtraukti beveik visi šventės dalyviai. O „Avilys“ – komandiniais žaidimais. Pirmą kartą savo istorijoje turėjome net 40 žaidžiančių komandų!

Salė iš tiesų atrodė kaip didelė pieva su daugybe avilių, kuriose dūzgė tos saldžios pergalės siekiančios komandos.

Jeigu lyginti šiuos du žaidimus, tai „Sirijus“ – labiau šou, kurį kuria patys dalyviai (aišku, su mūsų pagalba), o „Avilys“ – komandinis žaidimas, kuriame labai svarbu, kas vyksta komandos viduje ir kaip dalyviams sekasi atlikti jiems skirtas užduotis.

„Protų mūšio“ reabilitacija

Vis tik, po dviejų metų žaidimų kūrimo, parengiau ir „Protų mūšį“. Jis mano žaidimų aplanke atsirado pats paskutinis. Ir dėl to džiaugiuosi, nes, jau turėdama nemažai patirties, kas žmonėms patinka, kas juos įtraukia ir sudomina, galėjau geriau paruošti klausimus.

Tačiau nepamiršau savo misijos. Klausimus stengiuosi parengti tokius, kad ir tiksliai nežinodamas, galėtum išmąstyti atsakymą. Prislapsčiau juose užuominų ir kabliukų, už kurių būtų galima užsikabinti.

Beje, vesti „Protų mūšį“ man labai patiko, nes reikėjo tik kompiuterio. Į kitus žaidimus važiuoju su sunkiomis inventoriaus dėžėmis ir net karve bagažinėje, o čia – vienas, du, trys ir žaidžiame.

Taigi, nežinau ką Jūs veikiate per savo įmones šventes ar komandos formavimo vakarėlius, tačiau jeigu dar to nedarėte, labai rekomenduoju – pažaiskite. Ir nebūtinai su manimi. Sakau tai visiškai nuoširdžiai, nes žinau, kad jeigu „užsikabinsite“, vieną dieną parašysite užklausą ir mums, nes visi mėgsta žaisti. Ne tik vaikai – suaugę – irgi.

Planuokime kartu

Siųskite pasiūlymą
Dega? Reikia skubių sprendimų?
Skambinkite: +370 636 14376