Karys daro atsilenkimus ant vandenyno kranto, galvą kaskart panardindamas į ledinį vandenį. Pirmieji kartai – nesudėtingi: kūnas jau pratęs prie fizinio krūvio. Galiausiai, kiekvienas galvos panardinimas tampa toks skausmingas, tarsi ji būtų trankoma kūju. Karys nežino, kada visa tai baigsis.
Jis darys atsilenkimus tol, kol bus duota komanda sustoti. Tai – vienas iš daugelio būdų, kaip elitinių pajėgų kariai yra treniruojami fiziškai ir psichologiškai pakelti nežinomybę.
Ar įmanoma to išmokti ne tik kariams? Dėl pasaulį užklupusios COVID-19 pandemijos būtent nežinomybė, baimė ir nerimas dėl ateities yra tai, su kuo susiduria daugybė žmonių visame pasaulyje. Atsargos komandoras leitenantas Vytenis Benetis dalijasi savo patirtimi, kaip kariai ir sportininkai stiprina emocinę būseną sudėtingomis gyvenimo akimirkomis. Atkreipiame dėmesį, kad tai yra asmeninė patirtis, todėl jos metodai nebūtinai veiks visiems vienodai.
Numatomi realūs žingsniai
Viena iš strategijų – nesudėti visų savo svajonių, lūkesčių ir tikslų į vieną „krepšį“. Sunkiomis akimirkomis geriausia yra visa tai išskaidyti į mažesnius žingsnius.
Pavyzdžiui, kariai sėdi susodinti viena eile banguojančioje jūroje. Jie nežino, kiek laiko tai truks: gal dešimt minučių, gal tris paras. Jeigu jie galvotų apie tai, kad išsėdėti teks, pavyzdžiui, 72 valandas, retam pavyktų išlaikyti motyvaciją ir nepasiduoti.
„Kariai yra mokomi išskaidyti didelį tikslą į mažesnius, lengviau įgyvendinamus žingsnius. Reikia sutelkti dėmesį tik į kitą etapą, suskaičiuoti iki tūkstančio ar šimto – viskas priklauso nuo to, koks tikslas atrodo įgyvendinamas tą akimirką. Užbaigus vieną etapą, nieko nelaukiant, susikurti kitą. Eksperimentuoti su jais. Pavyzdžiui, bėgant galbūt vienam tiks skaičiuoti žingsnius, kitam laiką, o trečiam – medžius“, – paaiškina V. Benetis.
Tokia strategija padeda psichologiškai nepalūžti. Taip ir karantino metu – galima galvoti ir nerimauti, kiek jis truks arba gyventi nuo etapo iki etapo. Pirmas tikslas – išbūti dvi savaites, paskui, jeigu reiks – dar dvi. Kai kuriems tokiu metu padeda planavimas tik kelias dienas į priekį visiškai nesikoncentruojant į galutinį tikslą.
Šitas metodas labiausiai tinka, kai yra aplinkybės, kurių negali kontroliuoti. Jo rizikingas aspektas, kad tampi „išgyvenimo“ būsenoje esančiu robotu. Toks būdas yra labai veiksmingas siekiant įveikti sunkumus, negandas bei monotoniją. Tačiau jis netinka tiems, kuriems būtina numatyti daugiau nei tik kelius žingsnius.
Žmonėms, kurie siekia patys nusibrėžti tolimesnius tikslus ar suformuoti išsivadavimą iš „išgyvenimo“ būsenos, padeda scenarijų ir priemonių, kurių gali prireikti, numatymas.
Lūkesčių su realybe suderinimas
Sunkiu metu dideli ir nepamatuoti lūkesčiai gali tik dar labiau didinti įtampą. Todėl tokiais atvejais geriau gyventi nuo „nurodymo iki nurodymo“ ir priimti žaidimo taisykles.
„Kariuomenėje būna, kad būrys eina į visos dienos žygį. Galiausiai yra pranešama, kad jis baigsis po kelių minučių. O paskui yra pasakoma, kad situacija pasikeitė ir teks žingsniuoti dar tiek pat laiko. Su tokia žinia lengviau psichologiškai susitaikyti tiems, kurie palieka galimybę, kad taisyklės bet kuriuo metu gali pasikeisti“, – sako V. Benetis.
Mes esame pratę ir norime žinoti, kas bus artimiausiu metu, tačiau ne visada tai pavyksta padaryti. Tuo metu, kai intensyviai sportavo ir reguliariai dalyvaudavo multi-sporto ištvermės varžybose, vyras naudojo daugeliui neįprastą metodą. Jis padėjo smegenis ir kūną treniruoti prisitaikyti prie netikėtų aplinkybių.
„Nustatydavau laikrodžio žadintuvą „atsitiktiniu“ režimu, todėl nežinodavau, kada jis supypsės. Kai taip nutikdavo, skaičių padaugindavau iš 10 ir turėdavau nubėgti tiek kilometrų. Nesvarbu ar žadintuvas suskambėdavo dieną ar pačiame nakties viduryje – apsiaudavau bėgimo batelius ir bėgdavau“, – apie neįprastą būdą pasakoja V. Benetis.
Tai – labai drastiškas būdas, tačiau šiuo metu vyksta panašios „treniruotės“. Pavyzdžiui, įvestas karantinas privertė mus taikytis prie naujų sąlygų: pasikeitė daugelio žmonių rutina, dienotvarkė ir net įpročiai.
Daugeliui teko daug ką pertvarkyti ir prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Taigi, nors šiuo metu tenka susidurti su neplanuotais iššūkiais, yra ir pozityvioji pusė: mums visiems tai yra ir tam tikros veikimo nežinomybės sąlygomis treniruotės, kurios, galbūt, pravers ateityje.
Komanda – paramai ir įkvėpimui
Yra pastebėta, kad komanda dažnai su sunkumais susidoroja geriau, nei pavieniai asmenys. Taip yra dėl skirtingų žmonių savybių bei gebėjimų. Kai vienas pasiduoda, pavargsta ar praranda motyvaciją, tuo metu komandos vedliu gali būti kitas. Paskui vaidmenys ir vėl keičiasi.
Sunkiu metu V. Benetis rekomenduoja turėti žmonių ratą, su kuriais galima būtų bendrauti, taip pat, kad ir virtualiai, palaikyti ryšius. Tai gali būti artimieji, draugai, kolegos, bendraminčiai, žmonės, turintys tuos pačius pomėgius ar domėjimosi sritis.
„Komanda dažnai yra stipresnis vienetas nei individas. Todėl sunkiu metu nereikėtų užsidaryti nuo visų. Atvirkščiai, kuo yra daugiau žmonių, į kuriuos galima kreiptis pagalbos ar palaikymo, tuo lengviau susidoroti su užklupusiais iššūkiais“, – įsitikinęs jis.
Priverstinis mąstymas ir laikas sau
Tačiau reikia nepamiršti, kad būnant grupėse atsiranda kitų iššūkių, susijusių su grupinių mąstymu ir kitomis psichologinėmis išankstinėmis nuostatomis. Todėl V. Benetis rekomenduoja metodą, kurį jis ir jo komandos nariai dažnai naudodavo multi-sporto varžybose.
„Kai žmogus patiria fizinį ar psichologinį stresą, dažnai mąstymas tampa ribotas, sutelktas tik į kokį nors tikslą. Tokio tunelinio mąstymo pavyzdys multi-sporto varžybose – judėjimas į kontrolinį punktą užsimirštant laiku valgyti ir gerti. Dėl šios priežasties sportininkai save priveda iki išsekimo ribos. Jų dalyvavimas varžybose baigiasi. Kad to išvengtume, komandoje paskirdavome vieną asmenį su laikmačiu, kuris kas 15 minučių visiems primindavo, kad reikia gerti ir užkąsti, – pasakoja V. Benetis.
Remdamasis savo patirtimi atsargos komandoras leitenantas rekomenduoja susikurti analogišką „laikmatį“, kuris priverstų reguliariai peržvelgti situaciją ir ją įvertinti kiek įmanoma kritiškiau bei racionaliau. Taip pat – užduoti nepatogius klausimus ir turėti savo nuomonę, o ne perimti ją iš kitų.
Tai padaryti nėra lengva, ypač, jeigu nėra išvystyto įpročio reguliariai savarankiškai mąstyti ir įvertinti situaciją. Todėl ir reikalingas „laikmatis“ – galbūt priminimas telefone, galbūt lipdukas su užrašu „Mąstyk savo galva“ ant veidrodžio.
Prisitaikymas prie aplinkybių
Kas dar labai padeda užklupusios nežinomybės ar sunkiomis akimirkomis? Supratimas, kad su iššūkiais susiduriame ne mes vieni.
„Orientacinio sporto, kuriuo užsiminėjau nuo vaikystės, trenerė Genutė sakydavo: kiekvienas kalnas, kiekviena karšta diena yra vienoda ir tau, ir tavo varžovui. Sunku visiems. Varžybas laimės ne tas, kuris yra stipresnis, o tas, kurio galva yra stipresnė“, – prisimena orientacininkas.
Pasak jo, reikia labai aiškiai suvokti, kad ne mes vieni išgyvename pandemiją ir dorojamės su karantino iššūkiais. Tai patiria daugybė žmonių visame pasaulyje. Visi turi problemų, kai kurie – net didesnių negu mes.
Ne tik savo kiemo, bet ir platesnio paveikslo matymas gali padėti mobilizuotis ir nepasiduoti panikai. Kuo daugiau žmonių susiduria su neplanuotais iššūkiais, tuo didesnė tikimybė, kad bus rasti būdai, kaip juos visiems kartu įveikti.
V. Benetis prisimena puikų pavyzdį apie prisitaikymą prie besikeičiančių aplinkybių – lietuvės Romos Puišienės pergalę Antarktidos maratone (daugiau paskaityti apie galima čia: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/ekstremalu/15min-studijoje-pokalbis-su-antarktidos-maratono-nugaletoja-135-1079876).
Su šalčiausią maratoną laimėjusia moterimi V. Benetis vaikystėje kartu treniravosi pas tą pačią orientavimosi sporto trenerę. Pasak jo, Roma, objektyviai vertinant, nebuvo pati greičiausia bėgikė varžybose. Prie starto linijos susirinko ir didesnių sporto aukštumų už ją pasiekusios sportininkės.
Tačiau prieš pat varžybas įvyko netikėta situacija. Likus pusantros paros iki starto snigo ir maratono trasą užpustė sniegas. Organizatoriai nebespėjo jos tinkamai nuvalyti, todėl daugelis dalyvių beklampodami po sniegą pasidavė. O Roma, priešingai, nuo vaikystės mokyta prisitaikyti ir įveikti bet kokius iššūkius, priėmė situaciją tokią, kokia yra ir įveikė visą distanciją. Tai ir lėmė jos pergalę.
Strategijos pagal charakterio tipą
Pagal vieną iš supaprastintų psichologinių teorijų, žmonės skirstomi į du tipus: A ir B. A tipo asmenybėms dažnai yra būdingos lyderio savybės. Ištikus krizėms, jie dažniau imasi iniciatyvos yra kovingesni ir labiau linkę veikti.
Tuo tarpu B tipo žmonės yra mažiau konkurencingi, labiau atsipalaidavę, kūrybingi. Stresinėse situacijose jie arba per daug nesureikšmina situacijos, arba sustingsta, užsiblokuoja. Būna, kad imasi ir vadinamosios „stručio strategijos“, kurios pagrindinis tikslas – pasyviai išbūti sunkmetį.
Nei vienas iš šių tipų nėra pranašesnis. Ir, be abejo, žmonės nėra tik vieno ar kito tipo. Tačiau savęs pažinimas gali padėti įsivertinti, kuri strategija užklupus nežinomybei būtų efektyvesnė.
„Lyderiams gali padėti planavimas – labai aiškus scenarijų A, B, C ir D numatymas – nuo optimistiškiausio iki paties blogiausio. Vieniems žmonėms tai padeda susikaupti ir suteikia užtikrintumo. Tačiau kitiems toks būdas gali būti labiau žalingas nei naudingas. Vien galvojimas apie blogiausius scenarijus gal juos pastūmėti į dar didesnę paniką ir nerimą. Todėl labai svarbu save pažinti ir suprasti“, – mano V. Benetis.
Žmonėms, kurie ir taip daug jaudinasi, jis pataria naudotis jau minėta nedidelių žingsnelių praktika, kai yra galvojama tik apie artimiausius planus. Toks mąstymo modelis gali įnešti daugiau ramybės, aiškumo.
O visiems, nepriklausomai turimų nuo charakterio ir būdo savybių, V. Benetis pataria atminti vieną paprastą ir visuomet pasitvirtinančią taisyklę: „Bet kokia situacija, net ir pati geriausia ar blogiausia, netrunka amžinai. Gyvenimas vyksta ciklais, panašiai, kaip bangavimas. Visko suplanuoti gyvenime neįmanoma. Bus problemos – visada atsiras ir jų sprendimai“.
