Reikėjo pamatyti praeivių veidus, kai pačioje sostinės širdyje, Vilniaus gatvėje, į automobilio bagažinę kišome karvę. Dalimis. Tiesa, ne tikrą. Bet vaizdelis iš tiesų buvo komiškas.
Organizuodami žaidimus visada gerai išsiklausinėjame apie auditoriją. Jeigu mūsų žaidimas „Dvylika“ tinka patiems įvairiausiems kolektyvams, tai su „Pirk karvę!” visuomet jaučiamės šiek tiek balansuodami ant lyno.
Jeigu kolektyvas yra labai rimtas, žaidėjai yra užsisklendę intravertai ir jiems sunkiau atsipalaiduoti bei priimti ne visai rimtas žaidimo taisykles, gali būti, kad šis sprendimas nepasiteisins. Tačiau būna, kad auditorija mus pačius nustebina taip, kad beveik, tiesiogine šio žodžio prasme, išverčia iš klumpių.
„Cepas“ ir elegantiška suknelė
Buvo viena diena, kai karvę pardavinėjome net su kartus. Dieną – sostinėje, vakare – Kaune. Kai pasiruošėme pirmajam žaidimui ir pradėjo rinkis žmonės, su kolega žiūrėjome vienas į kitą didelėmis akimis.
„Aš bijau“, – prisipažinau savo asistentui, nes man buvo sunku suprasti, kodėl taip rimtai ir solidžiai atrodantys žmonės išsirinko būtent tokį žaidimą.
Tačiau jau ne kartą pasimokiau – pirmas įspūdis dažnai būna klaidingas. Kai pradėjome žaisti pamačiau atsipalaidavusius moterų veidus. Ir nors vyrų kaklaraiščiai liko savo vietose, šypsenos pasidarė tris kartus platesnės. Vis garsiau pasigirsdavo juokas, kuris išdavė, kad po subtilia išvaizda vis tik slepiasi vaikai, kuriems patinka elgtis ne pagal griežtą protokolą.
Žaidimo nugalėtojams atitenka ne tik karvutė Žibutė, bet ir ūkininko Vito „cepas“ – pereinamasis dygliuotas kaklo papuošalas. Reikėjo pamatyti, kaip jis derėjo prie juodos elegantiškos suknelės! Mes šito vaizdo nepamiršime, tikimės, kad jį su šypsena prisimins ir patys žaidėjai.
Sveiki atvykę į kaimą!
Žaidimu „Pirk karvę!” dažniausiai mes nustebiname žaidėjus, tačiau pirmąjį kartą buvome „apakinti“ patys. Atvykę į šventės vietą patekome į tikrą kaimą. Šieno ryšuliai, seni mediniai rakandai, vyžomis, šiaudinėmis skrybėlėmis ir lininiais drabužiais pasipuošę žaidėjai. To mes dar nesame matę!
Kolektyvas nusprendė pasinaudoti žaidimo tema ir surengė vakarėlį, kuris juos sugrąžino į senovės tūlo lietuvio kasdienybę. Buvo įspūdingas kontrastas matyti taip pasipuošusius žmones biuro aplinkoje šalia kompiuterių, kopijavimo aparatų ir šiuolaikiško interjero.
Čia tai buvo žaidimas! Kolektyvas puikiai įsijautė į savo vaidmenis ir jei yra sakoma, kad „ne iš karvės lošiame“, tai jie varžėsi su tokiu azartu, kad atrodė, jog ta karvė yra aukso luito vertės.
Tokia patirtis – neįkainojama ir mums. Labai įdomu stebėti, kaip gali vykti žaidimas, kai žmonės iš tiesų įsijaučia ir tampa pačių susikurtos vakarėlio istorijos dalyviais.
Organizuodami žaidimą „Pirk karvę!” dažnai sulaukiame vieno klausimo: „O jeigu mums nepatiks?“
Atsakymas paprastas. Gali būti, kad iš tiesų nepatiks – žmonės yra labai skirtingi. Ne visi mėgsta žaisti. Ne visi prisimena, kaip tai daryti. Bet tie, kurie moka atsipalaiduoti, neturėtų dėl ko nerimauti, nes galiausiai – tai tik žaidimas. O ir „lošiame“ ypač rimtai – iš karvės!
