Esu buvusi profesionali sportininkė. Mano vardas Viktorija, todėl ir žodis „Pergalė“ man visuomet turėjo ypatingą prasmę. Aš buvau iš tų, kur niekada nesupratau „tiesiog smagaus dalyvavimo“ principo. Jeigu jau sportuoti – tai iki kraujo skonio burnoje, jeigu laimėti – tai tik medalį (nesvarbu kokios spalvos, svarbiausia, ne medinį).

Visuomet maniau, kad sportas – ne vaikų žaidimai. O dabar nieko kito ir nedarau, tik raginu žmones atsipalaiduoti ir pažaisti. Ir jei varžytis – tai iš indų plovimo arba „iš karvės“ – kaip kam labiau patinka.

Taigi, šiemet su komanda pirmąjį kartą dalyvavau Olimpinėje dienoje Alytuje. Buvau ne ta, kuri dalyvauja ir siekia rekordų, to ta, kuri kviečia dalyvauti kitus ir fiksuoja jų dideles ir mažas pergales. Jomis ir noriu pasidalinti.

Čempionė

Maratonininkė Diana Lobačevskė yra mano diva. Rimtai, jeigu būčiau kokių keturiolikos, greičiausiai mano visos kambario sienos būtų nukabinėtos jos plakatais. Nors, kai pagalvoji, kitoje mano sienoje, feisbuko, jos tikrai yra daug. Laikinu ir laikinu viską iš eilės.

Taigi, einu Alytuje per sporto miestelį – vienoje rankoje puodelis kavos, kitoje – ledai. Priešais – Diana su dukrele po bėgimo.

Nereikia net klausti – laimėjo. Diana tikriausiai šiuo metu laimi viską, ką galima laimėti. Dabar yra jos aukso amžius visomis prasmėmis. Trumpai šnektelėjome, išsiskyrėme ir aš pagalvojau: „Reikia pradėti bėgioti!” Pastovėjau kelias sekundes sustingusi, gurkštelėjau kavos, palaižiau ledų ir palengvėjo: „Ai, rytoj!”

Bet geriausia dalis yra ta, kad „rytoj“ aš iš tiesų išėjau pajudėti. Tiek kiek šiuo metu sugebu ir galiu sau leisti, o svarbiausia – kiek noriu. Nes ir Diana, nemanau, kad bėgioja kosminius atstumus žvėriškais greičiais tik todėl, kad reikia. Tai padariau išvadą, kad olimpinė dvasia, matyt, iš tiesų egzistuoja ir plinta, kaip užkratas. Pamatai čempionę ir užsinori pajudėti. Panašiai, kaip ledų ir kavos.

Tylos valdovas

Jeigu mane ir sunku pastebėti minioje, tai išgirsti – jokio vargo. Mano skardus balsas ir pomėgis plakti liežuviu labai praverčia renginiuose, kur būna daugiau žmonių ir tenka pasistengti, kad visi išgirstų reikalingą informaciją. Vienas iš mano komandos narių paprašė jį pakeisti prie „Eliminatoriaus“.

Nežinantiems paaiškinsiu – tai toks pripučiamas daikčiukas, kuris turi du besisukančius buomus – per vieną reikia šokti, kai atsisuka kitas – pasilenkti. Ir dar būtų gerai išsilaikyti ant kojų, nes jeigu ne – žiūrovams būna labai daug juoko.

Ir štai, man bereguliuojant sukimosi greitį, prieina vaikinukas ir klausia: „Ar aš galiu?“ Šį klausimą jau buvo tekę girdėti mažiausiai 100 kartų, todėl net neatsisukdama šūktelėjau: „Ne tik gali, bet ir privalai!”. Ir tuomet, pajutusi ranką ant peties, atsisukau.

Vaikinukas, kartu rodydamas gestus, sako: „Aš negirdžiu“. Mano pirma reakcija buvo: „Ką?“ O tada abu apsikeitėme šypsenomis. Negirdi jis, o aš klausiu „Ką?“. Prisipažinsiu atvirai ir nuoširdžiai – pasimečiau. O tada susikaupiau ir prisiminiau pažįstamos, kuri moko gestų kalbos, patarimus. Žiūrėdama vaikinukui į akis, lėtai ir aiškiai pasakiau, kada galės eiti pašokinėti.

Ir jam, beje, tai puikiai sekėsi. Kaip ir mums susikalbėti. Svarbiausia, matyt, nepasimesti.

Vienintelis ačiū

Neprašome ir nesitikime, kad žmonės dėkotų, atvirkščiai, džiaugiamės, kai išbando mūsų pramogas – apsikeičiame šypsenomis ar smagiomis replikomis. O štai nuėjusi prie 65 metrų didžiulio, suaugusiems skirto pramogų ruožo, pastebėjau ten šeimą – vyrą, moterį ir, greičiausiai, paauglį.

Sunku nusakyti berniuko amžių, nes jis – ne toks kaip visi. Nežinau ar protinga atvirai prisipažinti, bet negalia man yra pakankamai jautri tema. Aš nelabai žinau ir moku, kaip reikia elgtis, nes yra tekę girdėti, kad daugelis neįgaliųjų ir jų artimieji nemėgsta užuojautos ar gailesčio, taip pat nenatūralaus elgesio ar perdėto dėmesio.

Tas vaikinukas su mama pažaidė ant mūsų pripučiamos pramogos, o tėtis fiksavo smagiausias akimirkas fotoaparatu. Baigę, jie visi trys, susikabinę ėjo pro mus ir žvilgsniai susitiko. Nusišypsojome vieni kitiems ir tuomet išgirdau choru skriejantį AČIŪ.

„Ačiū, Jums!”, – su kolega šūktelėjome ir susimąsčiau, kiek daug telpa šiame mažame trumpame žodelyje. Ir ypač, kai dėkojama tada, kai net nemanai, kad tai yra verta padėkos. Už pramogas mes pratę mokėti, o ne dėkoti. Nusprendžiau, kad nuo šiol ir aš dėkosiu dažniau.

Nedrąsusis Haris Poteris

Prie „Bėgtraukio“, kaip aš mėgstu sakyti, vyko „Bulių kovos“. Žaidimo principas paprastas – dalyviai užsideda diržus, kurie yra pritvirtinti gumomis ir, po starto signalo, stengiasi pasiekti kuo tolimesnę žymą bei priklijuoti ten specialią kempinėlę.

Reikia tikrai daug pastangų suvaldyti vaikus, nes jie nori dūkti, nieko nebijo ir šiaip – tik spėk jiems segti diržus. Beveik besibaigiant šventei pro šalį ėjo močiutė, vedina už rankos berniuku su apvaliais, kaip Hario Poterio akinukais.

Pamatę, kad nueina būrys dalyvių ir „Bėgtraukis“ lieka beveik tuščias, jie nedrąsiai pasuko mūsų link. Girdžiu, kaip močiutė kalbina: „Nebijok, čia nieko beveik nėra, pabandyk!”

Matau, kad vaikas vienu metu ir smalsiai žiūriu, ir traukiasi atgal. Mano sūnus tikriausiai net ir grandinę nusitrauktų pamatęs tokią pramogą, o šis berniukas, matau, bijo.

Žinau, kaip jis jaučiasi, nes ir aš vaikystėje taip pat laukdavau kol ištuštės supynės, kad galėčiau pasisupti. Todėl, kad jam nebeliktų laiko bijoti, greitai suorganizavau, kad būtų pritvirtintas prie diržo ir galėtų pažaisti.

Pirmasis bandymas dar buvo nedrąsus, o paskui pamačiau, kaip vaikas atsipalaiduoja ir jo veidą nušviečia šypsena nuo vieno akinukų rėmelio iki kito. Ir močiutė – tokia laiminga!

Kai berniukas nulipinėjo, atrodė, kad jis net visa galva paaugo. Matyt, kai nelieka pečius kaustančios baimės, savaime pasitempiame, atsipalaiduojame ir ūgtelėjame. Labai tikiuosi, kad kitą kartą tas mažas berniukas drąsiau stos prieš savo baimes, nes jau žinos, kad jas įveikus laukia tikros linksmybės.

Fantastiškasis dvejetas

Jau žinau, kaip sunku prikalbinti mūsų pramogas išbandyti vyresnius žmones. Nors tai yra visiškai saugu, daugelis ima skųstis įvairiais sveikatos negalavimais ir visas pokalbis baigiasi ligų istorijų klausymu. Tačiau vienas, garbaus amžiaus vyriškis pradėjo ne nuo skundų, o nuo klausimo: „O ką čia reikia daryti?“

Kol nedingo nosį kyštelėjęs smalsus vyriškio vidinis vaikas, ėmiausi šturmo: „Prašau, nusiaukite batukus, op op ant bėgtaukio ir viską pamatysite!”

Matau, kaip žiba akys, bet vis dar šypsodamasis sako: „Tai čia vaikams“.

Aišku, kad vaikams, mažiems ir dideliems! Vėl paraginu nusiauti batus, o tada meta kozirį: „Tai, kad aš neturiu partnerio“.

Ir tada, jeigu tai būtų filmas, nuskambėtų iškili, didinga muzika, pasigirsta: „Aš einu su tavimi!” Ir matau tai, ko tikrai dar nesu mačiusi prie mūsų pramogų. Žavi, plačiai besišypsanti inteligentiška senjora pasideda savo rankinę, nusiauna basutes ir ruošiasi dvikovai.

Dabar jau man pirmąjį kartą būtų nepamaišęs valerijonas, nes tokio vaizdo nesu mačiusi. Vaikų kalbinti dažniausiai net nereikia, jų tėveliai pasistumdo, bet irgi užlipa, o štai garbaus amžiaus žmonės ant bėgtraukio ir kojos nėra kėlę. Štai kodėl man šios poros ryžtas prilygo žingsniui į mėnulį!

Ir kai pasakiau: „Į vietas, dėmesio, bėgam!”, daugiau apie nieką negalėjau galvoti, tik apie tai, kad iš aš norėčiau taip žaismingai ir valiūkiškai senti. Žinau, kad tas žodis „senti“ skamba bjauriai, tik nelabai sugalvoju, kaip gražiau išsireikšti. Nes ta pora (nežinau ar tai buvo sutuoktiniai), man buvo tokia nereali!

Aš mačiau tų žmonių degančias akis, girdėjau juoką ir žavėjausi jų jaunatviškumu. Tikra tiesa, kad senti mes pradedame ne užpūtę daug žvakučių ant torto, o tada, kai nebepatiriame naujų dalykų arba sąmoningai nebeleidžiame jų sau patirti.

Mačiau, kaip tas vyriškis ir drąsioji moteris (iš tos nuostabos, kad jie ryžosi sudalyvauti iššūkyje, net pamiršau paklausti vardų), nueidami emocingai aptarinėjo ką tik patirtą nuotykį. O aš norėjau ant viso Alytaus rėkti: „Matote, aš gi sakiau, matote – suaugę irgi mėgsta žaisti!”